Kada tėvai gali atsisakyti vaiko gydymo?

Ar Lietuvos medicinos teisė numato galimybę gydytojui teikti pagalbą prievarta, pavyzdžiui, psichikos sveikatos atveju?

Ar turi gydytojas absoliučią pareigą priimti kiekvieną žmogų, net jei mano, kad nėra galimybių padėti?

Esu išsiskyręs su vaiko motina, vaiko gyvenamoji vieta nustatyta su ja, bet aš turiu bendravimo teisę ir aktyviai dalyvauju vaiko gyvenime. Norėčiau turėti priėjimą prie vaiko medicininės informacijos (skiepų, ligų istorijos), kad galėčiau tinkamai juo rūpintis savo laiku su juo. Poliklinika sako, kad informaciją gali suteikti tik motinai, nes ji „pagrindinė globėja“. Ar tai teisinga, ar aš, kaip tėvas, taip pat turiu teisę į šią informaciją?

Gulėjau ligoninėje planinei operacijai, prieš kurią pasirašiau bendrą sutikimo formą dėl gydymo apskritai. Gydymo metu paaiškėjo, kad reikalinga papildoma, iš anksto neplanuota procedūra, kurią gydytojai atliko nelaukdami, kol atsibusiu ir galėsiu duoti atskirą sutikimą. Ar toks gydytojų elgesys teisėtas, ar jie turėjo palaukti mano atskiro sutikimo tai konkrečiai papildomai procedūrai?

Noriu suprasti, kokia yra medicinos teisės apibrėžtis Lietuvoje, kokia jos paskirtis ir kokias medicininės veiklos sritis ji reguliuoja?

Ar pakanka, kad gydymas nesuveikė, kad teismas pripažintų gydytoją kaltu?

Norėčiau išsamiau sužinoti, kaip šis Lietuvos įstatymas apsaugo pacientą, kokias teises užtikrina ir kokie kompensavimo mechanizmai taikomi?

Kreipiausi į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją dėl žalos, kilusios, mano manymu, dėl netinkamo gydymo. Komisija priėmė sprendimą, kad medicininio aplaidumo nebuvo, tačiau aš su tuo kategoriškai nesutinku, manau, kad ekspertai neįvertino kai kurių svarbių medicininių dokumentų. Ar galiu kaip nors ginčyti šį sprendimą, prašyti pakartotinės ekspertizės ar peržiūros, ar tai yra galutinis, neskundžiamas sprendimas?

Jei noriu atidaryti vaistinę ar gaminti vaistus, ar turiu gauti atskirą leidimą?