Kaip tvarkomas kaukių dėvėjimas, kitų infekcinių kontrolės priemonių reikalavimai?

Kyla klausimas, ar gydytojas gali paskirti naujus, dar galbūt nepatvirtintus vaistus pacientui, remdamasis savo nuožiūra?

Kyla klausimas dėl galimo klaidingo konstatuotos smegenų mirties. Ar šeima gali ginčyti?

Esu užsienietis, gyvenantis Lietuvoje, lietuvių kalbos beveik nemoku. Man reikalinga rimtesnė medicininė konsultacija dėl sudėtingos diagnozės, o gydymo įstaiga sako, kad vertėjo paslaugų jie neteikia, turėsiu pasirūpinti pats arba ateiti su kuo nors, kas galėtų versti. Ar tai teisėta, ar aš, kaip pacientas, turiu teisę reikalauti, kad įstaiga pati užtikrintų vertimą, ypač tokiai svarbiai konsultacijai?

Gydytojas man paskyrė antibiotiką, apie kurio galimas šalutines reakcijas nebuvo detaliai papasakota, tik bendrai paminėta, kad „gali būti šalutinis poveikis“. Po kelių dienų vartojimo susilaukiau sunkios alerginės reakcijos, teko skubiai kreiptis į ligoninę. Vėliau sužinojau, kad tokia reakcija į šį konkretų vaistą yra žinoma, nors ir reta. Ar galiu reikalauti kompensacijos dėl to, kad nebuvau tinkamai informuotas apie šią galimą riziką?

Kuo grindžiamos tokios ribojimo taisyklės, ir ar jos nepažeidžia paciento teisės susitikti su artimaisiais?

Esu išsiskyręs su vaiko motina, vaiko gyvenamoji vieta nustatyta su ja, bet aš turiu bendravimo teisę ir aktyviai dalyvauju vaiko gyvenime. Norėčiau turėti priėjimą prie vaiko medicininės informacijos (skiepų, ligų istorijos), kad galėčiau tinkamai juo rūpintis savo laiku su juo. Poliklinika sako, kad informaciją gali suteikti tik motinai, nes ji „pagrindinė globėja“. Ar tai teisinga, ar aš, kaip tėvas, taip pat turiu teisę į šią informaciją?

Ar Lietuvos medicinos teisė numato galimybę gydytojui teikti pagalbą prievarta, pavyzdžiui, psichikos sveikatos atveju?

Ar gydytojai gali laisvai pildyti paciento istoriją, kur saugoti ją, kiek laiko?

Jeigu norėčiau atidaryti privačią kliniką be galiojančios licencijos, kokios sankcijos gresia?